Didžiojo Žodyno Vienuoliktasis


Neseniai knygynuose pasirodęs akademinio „Lietuvių kalbos žodyno" XI tomas yra vienas iš reikšmingiausių pastarojo meto Lietuvių kalbos ir literatūros instituto leidinių. Tai dar viena knyga iš unikalios lituanistinės enciklopedijos, kurioje bus surinkta, moksliškai apdorota, paaiškinta ir plačiai pailiustruota visa lietuvių šnekamosios kalbos ir raštų leksika nuo pirmųjų knygų iki šių dienų.


Apie šio žodyno ir kitų gimtosios kalbos tyrinėjimų vietą lietuvių moksle ankstesnių tomų vyriausiasis redaktorius velionis Jonas Kruopas „Mūsų kalboje" (1972,2) rašė: „Gimtoji kalba yra pati ryškiausia, spalvingiausia, turiningiausia ir meniškiausia tautos dvasinės ir materialinės kultūros išraiška, atspindys ir tolesnės egzistencijos pagrindas. Gimtosios kalbos lobių rinkimas, plačios gramatikos ir didelio žodyno sudarymas, gramatinės sandaros, leksikos, tarmių ir kitokie gimtosios kalbos tyrinėjimai yra neatskiriama kiekvienos tautos mokslo ir nacionalinės kultūros dalis.“


Šiame XI Žodyno tome sudėti visi žodžiai, prasidedantys raide R. Jame daugiau kaip 13 tūkstančių žodžių. Jiems parašyti panaudota apie 140 tūkstančių lapelių iš turimos pusketvirto milijono lapelių kartotekos. Beveik visi žodžiai sukirčiuoti, paaiškinta jų reikšmė, parodytas vartojimas sakiniais iš šnekamosios kalbos ar raštų. Iš rašytinių šaltinių ir vietovių sutrumpinimų skaitytojai matys, kokiuose raštuose ar vietose kuris žodis yra vartojamas ar buvo vartotas.


Šaltinių sutrumpinimai rodo ir daugelio žodžių istoriją, t. y. kada žodis sudarytas ir pradėtas vartoti raštuose. Pavyzdžiui, dabar visiems įprastas žodis „raidė“, kaip seniau vartotos „literos“ atitikmuo, sudarytas poeto ir kalbininko A. Baranausko vos prieš šimtą metų ir pirmą kartą paskelbtas 1883 m. ,,Aušroje". Po metų ten pat imtas vartoti ir kitas to paties autoriaus terminas „rašyba“. Šiame tome randame ir daugiau praėjusio šimtmečio pabaigoje sukurtų naujadarų. Antano Juškos „Lietuviškų dainų" (1880) leidimo paaiškinimuose pavartotas jo brolio Jono terminas „rankraštis“. J. Jablonskio sudarytas, „reiškinys“ pirmiausia buvo vartojamas žodžių junginio, posakio reikšme, o paskiau ir dabartine ko nors pasireiškimo, įvykio, fakto reikšme. Ir pats žodis „reikšmė“ yra Jablonskio sukurtas, nors veiksmažodis „reikšti“ jau buvo vartojamas ir M. Mažvydo pirmojoje lietuviškoje knygoje.


Vartydami XI tomą, rasime ir šio žodyno pradininko K. Būgos naujadarą „raida“. Tam tikrais atvejais kaip plėtotės, evoliucijos sinonimas „raida“ geriau tinka už dabar per daug plačiai vartojamą „vystymąsi“. Pavyzdžiui: Naminių gyvulių kilmė ir raida. Plaštakės raida pereina tam tikrą ciklą. Vaiko psichikos raida. Beje, vienas iš pirmųjų V. Lenino veikalų naujajame jo raštų leidime pavadintas „Kapitalizmo raida Rusijoje".


Tačiau daugiausia čia žodžių, vartojamų nuo senų senovės. Dalis jų žodynininkų vadinami dideliais, t. y. vartojami keliomis ar keliolika reikšmių įvairiausiuose junginiuose. Tokių žodžių straipsniuose apstu iliustracijos, patarlių, priežodžių ir frazeologizmų. Tai savotiškos žodžio monografijos, studijos. Bene įdomiausias šio tomo daiktavardis „ranka“, užimantis Žodyne 12 psl. Pradėjęs rašyti šį žodį, turėjau peržiūrėti daugiau kaip tūkstantį lapelių, juos patikrinti, įvertinti, sugrupuoti pagal reikšmes. Iš tokios gausybės sakinių paaiškėjo, kad ranka turi 23 reikšmes. Be pirmosios tiesioginės - žmogaus galūnės -reikšmės, turi ir daugelį perkeltinių. Ranka reiškia darbo jėgą, galybę, valdžią, globą, rūpinimąsi, pagalbą, paramą, sugebėjimą. Be to, įvairių padargų ar indų rankenos ar šiaip dalys tarmėse vadinamos rankomis. O kiek patirties ir išminties sukaupta liaudies pasakymuose apie rankas: ,,Daug rankų didžią naštą pakelia" - sakoma žemaičių. Į talką Pilviškiuose kviečiama: „Prašom į talką, bus ranka daugiau". Apie gerai ir greitai dirbantį Luokėje sakoma: „Darbas rankose tirpsta". O pagyrūnui Tauragnuose atkertama: „Dvejom rankom niekas nedirba - vis vienom". Arba – „Į svieto rankas išėjau septynių metų". „Po svetimas rankas kiek vargo matėm" - prisimena dabar ne vienas buvęs samdinys našlaitis.


Nedaug ir kituose tomuose yra žodžių, kurie turėtų tiek frazeologizmų, kaip „ranka“. Po visų reikšmių jų čia prirašyta per 130. Štai keletas jų. Labai mylint, gerbiant sakoma „ant rankų nešioja“, apie nevikriai dirbantį – „atbulomis rankomis“, „atgalia ranka“. Jei kam sekasi gyventi, ką auginti, - „į ranką eina“, „ranka eina“ ar „rankon eina“. Kai vaikas paauga ir jį galima pasisiųsti, tėvai džiaugiasi – „jau už ranką ilgesnis“. Pagalbininkas vadinamas „ilgesne ranka“, o patikimas pavaduotojas „pirmąja ranka“. Kai kas nors arti, sakoma „po ranka“, „prie rankos“ arba“ ranka pasiekiama“. Turint tiek sinonimų, tokiu atveju nereikia vartoti vertinio „ranka paduoti“, bet „ranką paduoti“ visai gerai norint susitaikyti. Apie vieningai, sutartinai veikiančius sakoma „viena ranka“, „viena ranka eina“ arba „vieną ranką laiko“.


Kiti dideli žodžiai yra veiksmažodžiai. Pavyzdžiui, „rinkti“, „rodyti“, „rišti“, „rasti“. Šiuos žodžius rašiusiems reikėjo išstudijuoti beveik po 3 tūkstančius lapelių su sakiniais. Tai daugiareikšmiai žodžiai, plačiai vartojami ir turintys daug su jais sudarytų frazeologizmų. Antai, „rasti“, „ruošti“ turi po 15 reikšmių, „rėžti“ - 16, “remti“ - 17, „rodyti“ -18, „riesti“ - 21, „risti“ ir „rišti“ - po 22, o „rinkti“ - net 30. Be to, „rinkti“ turi visą būrį giminių - veiksmažodžių: „rankioti“ (8 reikšmės), „rankinėti“, „rankalioti“, „rankelioti“, „ranklioti“, daiktavardžių: „rankiotojas“, „rankius“. Sena giminystė jį sieja ir su rinkimo priemone „ranka“. Ši irgi ne iš kelmo spirta - turi vedinių „rankena“, „rankovė“, „rankinis“, „rankinukas“ ir būrį sudurtinių: „rankdarbis“, „rankšluostis“, „rankraštis“, „ranktūris“, „rankpinigiai“, „rankogalis“ ir kt. Dar daugiau vedinių ir sudurtinių žodžių (po keliolika puslapių) randame su šaknimis „raud-“, „rud-“.


Akademiniame žodyne ne vien pateikiami visi vartoti ar vartojami žodžiai, bet ir duodamas tam tikras jų įvertinimas. Žodyno skaitytojai, be abejo, yra pastebėję, kad ne visi žodžiai aiškinami, dalis jų tik nurodomi į kitą panašų, t. y. variantą. Dar kiti žodžiai ar tik jų reikšmės pažymėtos kryželiu. Tai reiškia, kad bendrinei kalbai teikiama ta žodžio forma, į kurią nurodoma, o kryželiu pažymėti žodžiai ar atskiros jų reikšmės - visai nevartotinos, nes yra atėję iš kitų kalbų, nesiderina prie lietuvių kalbos sistemos, be to, turi savus atitikmenis. Tai nereikalingi skoliniai, vadinamosios svetimybės. Daugumas svetimybių buvo vartojamos senuosiuose verstiniuose raštuose ir dabar jau užmirštos, o tam tikra dalis tarmėse dar tebevartojama. Šiame tome įdėtos tokios dažnesnės svetimybės: „ratunkas“ – „pagalba“, „rėčka“ – „puskubilis“, „rėdytis“ - „rengtis“, „vilktis" ir ,,puoštis", „rokuoti“ – „skaičiuoti" ir kt. Paskutinė veiksmažodžio „rastis“ reikšmė ,,būti" taip pat pažymėta kryželiu, taigi bendrinei kalbai neteiktina. Gaila, bet šia reikšme veiksmažodis „randasi“ pavartojamas net viešuose užrašuose: Pageidavimų knyga „randasi“ kasoje. Kadrų skyrius „randasi“ antrame aukšte. Juk čia užtenka trumpiau ir taisyklingiau parašyti „yra“.


Visai kitaip vertinami skolinti kultūros ir mokslo sąvokas reiškiantys žodžiai, vadinami tarptautiniais. Dažniau vartojami ir įdėti į šį tomą, pavyzdžiui: „radiotechnika“, „raketa“, „realizmas“, „revoliucija“, „reforma“, „reguliuoti“, „respublika“ ir kt.


Taigi Žodynas ne tik parodo visa kas yra lietuvių kalboje, bet ir duoda tam tikras rekomendacijas. Jos gali praversti ir norminant kirčiavimą. Iš variantų į pirmą vietą iškeliamas sistemiškiausias arba plačiau vartojamas žodžio kirčiavimas.


Norminami šiame Žodyne ir morfologiniai variantai. Lietuvaičių mėgstama ir dainose apdainuota „rūta“ tarmėse turi ir vyriškosios giminės formą „rūtas“, bet ji neaiškinama, o tik nurodoma į bendrinėje kalboje vartojamą formą. Taip „rūgštas“ nurodomas į „rūgštus“, „raikštis“, „raikštė“, „raištas“ - į „raištis“, „rauplės“ - į „raupus“, „riešutys“ - į „riešutas“ ir pan.


Kalbos praktikai reikėtų priminti ir šio tomo dar vieną žodį. Neskurdinkime kalbos „pjaudami“ ar „pjaustydami“ duoną. Atsiminkime, jog lietuvių plačiai vartojamas senas žodis „riekti“, „raikyti“ ir „riekė“. Su jais yra net patarlių sudaryta: Pirštu duonos neatrieksi. Atriekta riekė nebeprilips. Pirma plutą prariek, paskui prie minkštimo prieisi.


Kaip ir kiekvienas tomas, taip ir šis XI yra ištiso kolektyvo kelių metų kruopštaus triūso rezultatas. Prie tomo rengimo prisidėjo ir visi tie Žodyno talkininkai, kurie yra atsiuntę iš gyvosios kalbos užrašytų žodžių.


Antanas BALAŠAITIS


KALBA VILNIUS 1978 Nr. 17/19 14 psl.