Visiems svaigūnams [alkoholikams] siūlau pasiskaityti, kas parašyta Jono Lasickio 1615 metais išleistoje rašmoje [knygoje] „Apie Žemaičių, Kitų Sarmatų bei Netikrų Krikščionių Dievus”. Tokie tai tikrieji midus ir alus pas mus buvo. Taip išeina, kad be laipsnių.
Ir po šimtą metų žmonės gyvendavo :).
„Žemaičių dirvos derlingos, bet žemdirbiai tingūs: dėl kažin kokių prietarų aria tik medinėmis žagrėmis. Todėl jiems ir trūksta duonos, vietoj jos jie papratę maitintis ropėmis, kurias išauginti – mažesnis triūsas. Jos išauga sulig žmogaus galva. O suvalgę ropes, ima maitintis duona. Jie gausiai turi šviesaus medaus, pieno, sviesto, gyvulių, džiaugiasi vešliomis ganyklomis. Jiems netrūksta žuvų. Geria midų (medų su vandeniu maišytą) ir alų. Šitą gėrimą daro medžio žievių induose iš vandens, javų ir apynių; įleidę į tuos indus įkaitintus akmenis, virina vieną naktį ir gauna misą, o kitą dieną jau geria ją. Tas gėrimas labai gerai išvalo skrandį. Žymesnieji taurių vietoj naudoja išpuoštus taurų (t.y. miškinių jaučių, labai žiaurių) ragus. Žmones, kurie noriai padeda jiems gerti, jie mielai apdovanoja midaus ąsočiu, marškiniais, rankšluosčiu, pirštinėmis, skepetaite arba kokiu nors kitu namų darbo daiktu. Kurie nedaro alaus, tie geria vandenį. Jie esti augaloti, judrūs, drąsūs, tvirti, linkę griebtis ginklų. Paprastai jie gyvena po šimtą metų, būna santūrūs ir linkę verstis visokiais nesunkiais darbais.”