2002 m. išleistas paskutinis 20-asis „Lietuvių kalbos žodyno“ tomas, baigtas didžiausias XX a. lietuvių kalbotyros veikalas, kurio tekstą rašė ir redagavo kelios kalbininkų kartos, per 70 žodynininkų, 23 redaktoriai, keli tūkstančiai žodžių rinkėjų. Žodyno apimtis – 22 000 puslapių, daugiau kaip 11 milijonų žodžių, pavartotų žodyno tekste, apie 236 tūkstančiai leksikografinių straipsnių. Rašytas 100 metų remiantis 5 mln. lapelių kartoteka. Tai įvairiausios leksikos lobynas apimantis apie 1000 šaltinių. Dvidešimt Žodyno tomų apima lietuvių kalbos raštų leksiką nuo 1547 iki 2001 m. ir gyvosios kalbos (tarmių) leksiką, renkamą nuo 1902 m. Dvidešimtyje Žodyno tomų aprašyta apie pusė milijono lietuvių kalbos žodžių.
Žodynas nuėjo ilgą raidos kelią. Kazimiero Būgos parengtas 1-asis žodyno sąsiuvinis išėjo 1924 m., 2-asis – 1925 m., jau po autoriaus mirties. Švietimo ministerija 1930 m. atnaujinti šį darbą įpareigojo prof. Juozą Balčikonį. LKŽ I tomas pasirodė 1941 m., II tomas – 1947 m. Abu tomus redagavo Juozas Balčikonis. II tomas neišvengė sovietinės cenzūros. Nuo III tomo 1956 m. (red. Kazys Ulvydas) keičiama Žodyno rašymo instrukcija, pirmieji du tomai paslepiami spec. fonde. Buvo reikalaujama pateikti pavyzdžių iš sovietinės literatūros, tik po jų buvo galima rašyti sakinius iš tarmių, senųjų raštų, tautosakos. Nuo 1956 m. Žodyno tomai ėjo kas 3–4–5 metai. III–V tomus redagavo Kazys Ulvydas, VI–X – Jonas Kruopas, XI–XVI – vėl Kazys Ulvydas, XVII–XX tomų vyriausiasis redaktorius – prof. Vytautas Vitkauskas.
Didysis Lietuvių Kalbos Žodynas yra vienas didžiausių žodynų pasaulyje (t.1–20, 1941–2002 m.)
t. 1 (1-as leidimas, 1941, 2-as leidimas, 1968); t. 2 (1-as leidimas, 1947, 2-as leidimas, 1969); t. 3 (1956); t. 4 (1957); t. 5 (1959); t. 6 (1962); t. 7 (1966); t. 8 (1970); t. 9 (1973), t. 10 (1976); t. 11 (1978); t. 12 (1981); t. 13 (1984); t. 14 (1986); t. 15 (1991); t. 16 (1995); t. 17 (1996); t. 18 (1997); t. 19 (1999); t. 20 (2002).
Apie „Lietuvių kalbos žodyno“ vertę rašė daugybė mokslininkų, kultūros ir visuomenės veikėjų.
Romualdas Granauskas: „Žmogau, kodėl tu neužguli krūtine Didžiojo Lietuvių Kalbos Žodyno? Kodėl nekiši ten nosies, kodėl nesi jo perskaitęs bent trejetą kartų, o ruošies rašyti? Kokia kalba, kokia savo puskalbe? Gal bent suprastum, kad lietuvių tauta nieko vertingesnio ir prakilnesnio nėra sukūrusi? Pati išnyks, o JIS liks dunksoti. Neturi tu tos tarmės – ir neturėk, iš kur dabar bepaimsi, bet nors rašyti stenkis taip, kad kitiems nebūtų už tave gėda“. (Romualdas Granauskas. Baltas liūdesio balandis. Esė, pokalbiai, pokštai. Vilnius, 2005).
Viktorija Daujotytė–Pakerienė: „Ištarkime aiškiai: šis žodynas yra svarbiausias lietuvių kalbotyros veikalas; šis žodynas yra pamatinis lietuvių kultūros tekstas. Visi esame (arba būsime) jame surašyti, mirę ir gyvi, ir tie, kurie dar ateis į šį pasaulį kaip lietuviai“. (Viktorija Daujotytė–Pakerienė. Pamatinis kultūros tekstas. Kn.: Dvidešimt Lietuvių kalbos žodyno tomų (sud. J. Zabarskaitė, Z. Šimėnaitė). Vilnius, 2002).
Vladimiras Toporovas: „Svarbu pabrėžti, kad tokio masto leksikografinio darbo neturi daugelis valstybių, kur tradicijos, reikalingos tokiam darbui atlikti, susiformavo gerokai anksčiau, kur šaltinių gausa (ne tik senųjų rašytinių tekstų, bet ir užrašytų dialektologinėse ekspedicijose) žymiai pranoksta galimybes, turėtas šio žodyno sudarytojų (jų garbei būtina pasakyti, kad jie iš turimų šaltinių sugebėjo „išspausti“ viską, kas tik buvo įmanoma), kur kalbančių „savąja“ kalba ir „produkuojančių žodžius“ yra daug daugiau, o tai, savaime suprantama, suteikia platesnes leksikografinių ieškojimų galimybes“. (Vladimiras Toporovas. Didžiajam Lietuvių kalbos žodynui išėjus. Kn.: Vladimiras Toporovas ir Lietuva (sud. A. Sabaliauskas, J. Zabarskaitė). Vilnius, 2009).
ŠALTINIAI:
https://www.vle.lt/straipsnis/lietuviu-kalbos-zodynas/
Paruošė Daugvardas Noreikis
Arklėnai 2023