Nuo pat mažumės man dažnai kyla klausimų apie tai, kaip dera elgtis ir kaip dera kalbėtis su kitais žmonėmis, kaip dera kreiptis į vyresnius ir jaunesnius, ar tinkama liesti nepažįstamus žmones, ar tinkama liesti pažįstamus. Gyvendamas Lietuvoje galvojau, kad įvairus žmonių elgesys tėra šeimos auklėjimo ar žmogaus būdo ypatumai, bet ilgesnį laiką pagyvenęs JAV ir, per pusantrų metų jau spėjęs priprasti prie toje šalyje įprasto bendravimo būdo, grįžęs į Lietuvą pajaučiau, kad bendravimas gali skirtis visos visuomenės, ne tik atskirų asmenų lygiu.

Labiausiai Lietuvoje pasijuto, kad mes neturime to ką turi amerikiečiai - vieno metro aplink save atstumo. JAV įprasta, kad bent vienas metras aplink kiekvieną žmogų yra jo, to žmogaus, nuosavybė, kurios jokiu būdu negalima pažeisti. Kiekvienas žmogus jaučiasi oriai ir pasitikėdamas savimi, nes nuo mažens asmeniniu suaugusiųjų pavyzdžiu bei visose mokymosi įstaigose, dar būdamas vaiku, žmogus yra išmokomas gerbti ir tausoti aplinkui esančių žmonių teisę į jų vieną metrą aplink juos. Amerikiečiai žino, kad jei aš vertinsiu ir gerbsiu kito žmogaus orumą (tą vieno metro atstume esantį orą aplink kiekvieną asmenį), tai ir mano “vieno metro orumas” bus gerbiamas. Toks požiūris suteikia papildomo saugumo ir patogumo gyvenime ir tai yra tikrai labai svarbu.

Grįžus į Lietuvą labiausiai teko pajausti, kad žmonės vienas kitą liečia be jokių skrupulų, nė neketina atsiprašyti, įsivaizduoja, kad taip ir turi būti. Labai dažnai būna nejauku, kai pažistami žmonės bereikalingai vienas kitą liečia, ką jau kalbėti apie nepažįstamus sutinkamus gatvėje, parduotuvėje, transporte.

Jungtinėse Amerikos Valstijose vos ne fiziškai jaučiama aplinkinių pagarba žmogaus metrui aplink jį. Toks įspūdis, kad net lengviau kvėpuojasi, nes ta vieno metro oro erdvė “neužteršta” net kitų žmonių mintimis, nuomonėmis apie mane, mano aprangą ar šukuoseną. Net tuomet, kai aplinkybių verčiami žmonės yra priversti būti arčiau nei vieno metro atstumu ar net liestis (pavyzdžiui sausakimšame metro), ši pagarba ir kiekvienam žmogui nuo gimimo priskirtas “vieno metro orumas” yra jaučiamas - mes esame taip arti ne dėl nepagarbos ar storžieviškumo, o dėl neišvengiamų aplinkybių.

Atsitinka, kad tenka netyčia susiliesti ar užminti vienas kitam ant kojos. Visada abu žmonės atsisukę vienas į kitą pasako “DOVANOKITE”, tuo išreikšdami savo apgailestavimą, kad buvo pažeistas abiejų orumas. “DOVANOKITE” sako abu žmonės, ne tik susilietimo ar užmynimo “kaltininkas”. Šis “DOVANOKITE” patvirtina abiem “susidūrimo” dalyviams, kad pagrindinė amerikietiška taisyklė - “Mes galime nepatikti vienas kitam, bet jei Jūs netrukdote man gyventi, galite daryti ką tinkamas” - yra gyva ir gaji.

Amerikiečiai yra supratę, kad pasaulyje gyvena labai daug skirtingų asmenybių, turinčių skirtingus skonius, pažiūras, pasaulėžiūras ir pomėgius, todėl visiems žymiai smagiau gyventi taip, kaip kiekvienam atrodo teisinga, žinoma, iki tos ribos, kai yra braunamasi į kitų erdvę (šalį, namus, “vieno metro orumą”). Toks požiūris yra labai dėkingas ir palengvina gyvenimą - kiekvienam žmogui suteikta laisvė būti savimi - nebūtina savo savasties derinti su kitais žmonėmis, netgi tėvais, vaikais, mokytojais, darbdaviais ar politikais.

Čia norėčiau pateikti ištrauką iš 2015 metais Alma littera leidyklos išleistos Rositos Lekavičienės, Zitos Vasiliauskaitės, Dalios Antinienės ir Junonos Almonaitienės knygos “Bendravimo psichologija šiuolaikiškai” esančios 251 puslapyje.

“8.2.6. ATSTUMO PASIRINKIMAS BENDRAUJANT

… Atstumas tarp bendraujančių pašnekovų vadinamas tarpasmenine erdve.

Skiriami keturi jų tipai:

1. Intymioji erdvė. Atstumas tarp bendraujančiųjų labai mažas - 0-50 cm. Pvz., tokiu atstumu motina kalbina savo kūdikį laikydama jį ant rankų. Taigi jau supratote, kad taip bendrauja labai artimi žmonės.

2. Asmeninė erdvė. Atstumas tarp bendraujančiųjų - 50-120 cm. Tai dažniausiai pasirenkamas atstumas. Taip mes bendraujame su draugais, pažįstamais žmonėmis, bendradarbiais ir pan.

3. Socialinė erdvė. Atstumas tarp bendraujančiųjų - 120-400 cm. Tokiu atstumu neretai bendrauja mažai pažįstami žmonės, vadovas su pavaldiniu, susipykę kolegos ir pan.

4. Viešoji erdvė. Atstumas tarp bendraujančiųjų - didesnis nei 400 cm. Neretai tokį atstumą renkasi nepažįstami žmonės, būdami vienoje patalpoje; taip bendrauja lektorius su studentais paskaitos metu ir pan.”

Iš šios ištraukos galime daryti išvadą, kad vieniems kitą liesti dera tik YPATINGAI artimiems žmonėms.

Amerikiečiai, kaip ir kiti anglakalbiai, kreipiasi vienas į kitą “JŪS”. Anglų kalboje, jau kuris laikas, tiesiog nebevartojamas vienaskaitos antro asmens įvardis. Jis, matyt, atkrito, kaip nepakankamai pagarbus ir menkinantis. Anglų kalboje nebėra “TU”.

Yra tekę skaityti psichologės straipsnį, kuriame buvo nagrinėjamas “Tu” ir “Jūs” klausimas ir kuriame rimta psichologė įrodinėjo, kad “Tu” į Lietuvą yra atėjęs iš anglų kalbos ir kad labai daugeliu, mano manymu visai netinkamų, atvejų galima kitus žmones tujinti. Vienas tokių atvejų buvo nurodytas aukštesnes pareigas užimančio asmens teisė tujinti žemesnes pareigas užimantį asmenį. Ar tai reiškia, kad pavaldinys gali būti negerbiamas ir laikomas ne asmenybe, o vienu iš beveidžių kareivėlių kuriančių savo vadovų didybę? Dabartiniais laikais jau lyg ir nebe “madingas” autoritarinio valdymo modelis, kuris buvo baudžiavinės santvarkos laikais, kada ponas tujindavo savo vergus, o jie nuolankiai turėdavo ponui sakyti “Jūs”.

Susisiekiau su straipsnio autore ir pasidomėjau iš kokių šaltinių ji sėmėsi žinių apie tai, kad anglų kalboje visi vienas kitam sako “TU” ir niekas niekam nesako “JŪS”? Straipsnio autorė atsakė, kad taip jai yra kažkas pasakęs. Į mano klausimą apie tai ar anglų kalboje ir daugiskaitoje vienas kitam sako “tu”, ji negalėjo atsakyti. Na, jei vienaskaitoje YOU yra TU, tai ir daugiskaitoje YOU turėtų būti TU. Pvz.: Tu, keturiese, prieikite arčiau. :)

Jeigu straipsnio autorė būtų nepatingėjusi ir pavarčiusi anglų kalbos žodyną, pavyzdžiui 2000 metais išleistą leidykloje Alma littera “MOKOMĄJĮ ANGLŲ KALBOS ŽODYNĄ - English Dictionary for Speakers of LITHUANIAN”, greičiausiai, būtų radusi bent du straipsnius įrodančius, kad anglų kalboje tikrai yra buvęs antrojo asmens vienaskaitos įvardis “TU” ir kad “YOU” lietuviškai yra TIKRAI ne “TU”, o pagarbus “JŪS” ir daugiskaitoje ir vienaskaitoje. 709 psl.

“thee pronoun an old word for ‘you’ used only when addressing one person, especially God (usually Thee), as the object of a verb: We thank Thee for Thy goodness. tau”

“thou pronoun an old word for ‘you’ used only when addressing one person, especially God (usually Thou), as the subject of a verb: Thou, O God…; thou villain! tu”

Taigi, anglų kalboje seniai nebėra "Tu". Jie vienas kitą vienaskaitos antruoju asmeniu vadina "YOU" (tariama "JŪ", panašiai, kaip lietuviškas "JŪS", tik be -s galūnės). Anglai vienas kitą gerbia ir kreipdamiesi vienas į kitą “JŪS” kuria aukštą bendravimo ir gyvenimo kokybę, kurioje svarbiausią vietą užima žmogaus orumas.

Jei į aukščiau pateiktą tarpasmeninės erdvės išdėstymą įtrauktume ir įvardžių “tu” ir “jūs” vartojimą vienaskaitos antruoju asmeniu bei sulietuvintume šį aprašymą, gautume tokį vaizdą:

Yra keturi tarpasmeninės erdvės ir kreipinių “Tu” ir “Jūs” vartojimo skyriai:

1. Artimoji erdvė. Atstumas tarp bendraujančiųjų labai mažas - 0-50 cm. Pvz., tokiu atstumu motina kalbina savo kūdikį laikydama jį ant rankų; įsimylėjėliai. Taigi jau supratote, kad taip bendrauja labai artimi žmonės. Abipusiu sutarimu vienas kitam gali sakyti Tu.

2. Asmeninė erdvė. Atstumas tarp bendraujančiųjų - 50-120 cm. Tai dažniausiai pasirenkamas atstumas. Taip mes bendraujame su draugais, pažįstamais žmonėmis, bendradarbiais ir pan. Vienas kitam sako Jūs.

3. Visuomeninė erdvė. Atstumas tarp bendraujančiųjų - 120-400 cm. Tokiu atstumu neretai bendrauja mažai pažįstami žmonės, vadovas su pavaldiniu, susipykę kolegos ir pan. Vienas kitam sako Jūs.

4. Viešoji erdvė. Atstumas tarp bendraujančiųjų - didesnis nei 400 cm. Neretai tokį atstumą renkasi nepažįstami žmonės, būdami vienoje patalpoje; taip bendrauja lektorius su studentais paskaitos metu ir pan.” Vienas kitam sako Jūs.

Mandagumo taisyklės reikalauja, kad nepažįstami žmonės vienas kitą vadintų "Jūs" ir tik vėliau, abipusiu sutarimu, galima, vienam pasiūlius bei kitam pritarus, pereiti prie "Tu".

Demokratiniuose santykiuose labai nedera, kai vienas kreipiasi “Jūs”, o kitas asmuo jį tujina, nepriklausomai nuo jų visuomeninės padėties ar amžiaus. Tik ponų ir baudžiauninkų santykyje yra numatyta, kad ponas baudžiauninkui sako “Tu”, o baudžiauninkas ponui - “Jūs”. Žmogus besikreipdamas į kitą “Tu”, kai į jį yra kreipiamasi “Jūs” yra storžievis baudžiavinių santykių šalininkas ir skleidėjas nevertinantis svarbiausių žmonijos pasiekimų - ASMENS LAISVĖS, ORUMO ir ABIPUSĖS PAGARBOS.

Štai ką apie “Jūs” vartojimą Vokietijos Würzburg’o Muzikos Akademijoje yra pasakojęs mano ilgametis draugas Vytautas Sriubikis dabar dirbantis LNOBT fleitų grupės koncertmeisteriu:

“Man atvykus studijuoti į Vokietiją, nors vokiečių kalbos dar nebuvau įvaldęs, bet kreipinius “Du (tu)” ir “Sie (Jūs)” jau žinojau, buvau maloniai nustebintas profesūros požiūriu į studentus. Po Lietuvos patirties, kuomet specialybės profesorius familiariai į studentus kreipiasi “tu”, buvo kiek netikėta susidurti su tokia sąmoningai išreiškiama pagarba, kai profesorius be jokių išlygų į visus savo klasės studentus kreipėsi “Sie/Jūs” mandagumo forma.

Po kiek laiko, jau pakankamai pramokęs vokiečių kalbos, užklausiau profesoriaus, kodėl, laikui bėgant ir tarp jo ir studentų atsiradus labai šiltam bei draugiškam emociniam ryšiui jo kreipinys nesikeisdavo į man, lietuviui, įprastą familiarų “Tu”, jo atsakymas pamalonino:

- Jūs esate suaugę žmonės, asmenybės, kurioms pagarbus kreipinys “Jūs” turi suteikti pasitikėjimo, orumo ir savigarbos, nežiūrint į hierarchišką statusą profesorius-studentas. O per tuos 4-5 studijų metus atsirandantis emocinis ryšys nuo tokios kreipimosi formos nė kiek nenukenčia, o gal net ir sustiprėja ir įgauna dar daugiau taurumo žmonių santykiuose.”

Manau, kad nepagarba prasideda nuo mokyklos, kai vaikai yra tujinami. Jeigu vaikams nerodyti pagarbos nuo pradinės mokyklos, iš kur atsiras savigarba? Mokyklinukus turime vadinti "Jūs".

Ar vaikui, kuris nupiešia savo pirmąjį piešinį sakysime, kad piešinys prastas ar, norėdami padrąsinti jį, pagirsime už pastangas? Juk norėdami, kad ir toliau vaikas stengtųsi, tobulėtų - jį turėtume palaikyti. "Koks gražus piešinys!" Lygiai taip pat derėtų, norint jauname žmoguje padėti savigarbos, orumo, pagarbos pagrindus, nuo mažumės, o ne tada "kai nusipelnys", kreiptis į jį "Jūs". Juk "Jūs" - tai ne šalto atstumo, o šiltos pagarbos, suteikiančios savarankišką erdvę žmogaus vystymuisi, ugdymas.

Tenka girdėti, kad kreipinys "Jūs", kai kuriems žmonėms yra šaltas, dvelkiantis svetimumu. Pamąstykime - argi tik ką sutiktai merginai ar vaikinui imsime glostyti pilvą? Tikriausiai, ne. Tai kodėl su tujinimu lendame žmonėms “į kelnes”? Gal jie nenori mūsų "šilumos"?

1969 metais LEIDYKLOS “MINTIS” išleistoje J. ORLIKO ir E. KRIŽANO knygoje “ KAIP ELGTIS” yra tokie žodžiai:

“Būna atvejų, kai artimi bičiuliai ilgus metus vienas į kitą kreipiasi “jūs”, nejausdami jokio reikalo pereiti į “tu”, nors vienas dėl kito pasiruošę į ugnį šokti.”

2007 metais Alma littera leidykloje Karin Bayer knygoje “BE ETIKETO NĖ ŽINGSNIO” parašyta:

“Darbe ir privačioje aplinkoje paprastai priimta kreiptis “JŪS” ir tik artimai bendraujant pradedama kreiptis “Tu”. Kreiptis “Tu” paprastai pasiūlo “aukštesnio rango” žmogus žemesnes pareigas užimančiam darbuotojui, viršininkas - pavaldiniui, vyresnio amžiaus bendradarbis - jaunesniam. Bendraujant asmeniškai kreiptis “Tu” gali pasiūlyti moteris vyrui. Jei kreipinys “Tu” jums tiesiog primetamas, turite visišką teisę pasipriešinti ir atkakliai vadinti tą asmenį “Jūs”. Kartais galima visai aiškiai pasakyti, jog esate ne “Tu”, o Sebastijanas Mejeris.”

Stebėtina kiek Lietuvos įmonių žiniatinklyje ir savo reklaminiuose pareiškimuose tujina savo klientus. Mano manymu, tai yra labai storžieviška ir nepagarbu, juk aš neturėjau garbės abipusiu sutarimu su jomis pereiti į “Tu” santykius. Kviečiu tokias įmones pakeisti savo nuostatas ir nustoti skleisti Lietuvoje baudžiavinio ir sovietinio beteisiškumo papročius.

Daugvardas Noreikis

2022.05.26 Trysilis