Už lango saulė, viduj pasaulis -
Pasaulis senas, pasaulis naujas -
Kažkas kaip buvo, kažkas kitokio
Ir po mirties taip bus, atrodo.
Ir po mirties, kaip Rytas naujas,
Pakvies diena pažaisti būtį,
Rasis čia naujo, bet bus ir seno -
Kadais žinoto, nepramanyto.
Surasi vaizdą, kadais regėtą,
Patirsi jausmą, anksčiau turėtą,
Išgirsi dainą, dar neužmirštą,
Sutiksi žmogų, seniai matytą.
Ir bus jau aišku, kelionė tęsiasi,
Nors gaila skirtis - naujas pavasaris
Pasiūlo žaisti kitų žaidimų,
Labai prasmingų, labai aistringų.
Tokių žaidimų, neteko žaisti -
Kad atitiktų taip stipriai vidų -
Būtam pasauly daug kas paviršiumi,
O šitas tikras, tartum išgrynintas.
Ir labai greitai pamiršti seną,
Kadais labai svarbiu atrodžiusį,
Nors neteisingą ir sopulingą,
Bet tuokart vieną, neabejotiną.
Bet jis praėjo - kaip vėjo gūsis,
Pakėlęs dulkes, plaukus kedenęs.
Dulkės nusėdo, galva nupliko,
O iš to medžio - tik kelmas liko.
Iš kokio medžio tas kelmas kilo?
Tai jis - gyvenimas, kuris išnyko.
Jo būta gyvo, augaus, didingo,
Bet jis pasibaigė - tik tiek teliko.
Nei patirties, nei prisirišimo?
Vaikai, tėvai, draugai, mylėtieji...
Nejaugi veltui tiek daug tikėjaisi,
Naktim būdraudavai, dienom gailėjaisi?
Kažkas juk liko? Turėjo likti!
Juk taip norėjai kažkam patikti,
Kažko iš pradžių bandei nekęsti,
Paskui, subrendęs, ryžais paleisti.
Likimas mano - tai palikimas,
Kitų gyvenimų prisiminimas.
Likimas liko ir kaip paveikslas
Jau naujo Ryto pasiūlo apeigas.
Bet dar ne laikas, dar ne Vakaras -
Dar pasidžiauki Anapilio pramogomis.
Nors jos ne pramogos, o darbas rimtas,
Bet jis toks mielas, labai priimtinas.
2021.11.25 Highbridge